Buvo dar ir kaip baisu! Baisu, kad tamsa galvoje ir nusivylimas širdyje niekada nepraeis. Vien tik vaistai, manjakiškas noras jų pagalba kaip nors susitvarkyti savijautą ir gyvenimą, ir galiausiai, po kelerių metų - jokios vilties kada nors sustabdyti augančias vaistų dozes.
O juk prasidėjo viskas vos nuo vienos tabletės nerimui numalšinti ir nuo antros - panikos priepuoliams įveikti. Viskas greitai ir nevaldomai nukrypo nevilties link.
Ką daryti? Kaip sustoti? O sustojus - neišprotėti ar nenusižudyti? Kartą nevykusiai bandžiau, vėliau - nebeįstengiau. Buvo labai baisu.
Šiandien manau, kad didžiąją dalį to baisumo pati sau susikūriau. Ir jį susikurti padėjo išsikerojusi priklausomybė nuo raminamųjų.
Kai, regis, nebeliko nieko, visiškai nieko - nei vilties, nei sveiko proto grūdo - atėjo laikas detoksikacijai ir ilgalaikei reabilitacijai. Jos nenužudo ir nepribaigia, nors abstinencijos procesuose gali atrodyti visai kitaip.
Po gerų metų priklausomybės nualinta siela ir kūnas ėmė po truputį rimti. Manai, kad metai - per daug? O kaip ilgai jau kankiniesi ir kiek ilgai dar gali taip tverti?
Nebijok - tavęs niekas labiau jau negali sužeisti!
O juk prasidėjo viskas vos nuo vienos tabletės nerimui numalšinti ir nuo antros - panikos priepuoliams įveikti. Viskas greitai ir nevaldomai nukrypo nevilties link.
Ką daryti? Kaip sustoti? O sustojus - neišprotėti ar nenusižudyti? Kartą nevykusiai bandžiau, vėliau - nebeįstengiau. Buvo labai baisu.
Šiandien manau, kad didžiąją dalį to baisumo pati sau susikūriau. Ir jį susikurti padėjo išsikerojusi priklausomybė nuo raminamųjų.
Kai, regis, nebeliko nieko, visiškai nieko - nei vilties, nei sveiko proto grūdo - atėjo laikas detoksikacijai ir ilgalaikei reabilitacijai. Jos nenužudo ir nepribaigia, nors abstinencijos procesuose gali atrodyti visai kitaip.
Po gerų metų priklausomybės nualinta siela ir kūnas ėmė po truputį rimti. Manai, kad metai - per daug? O kaip ilgai jau kankiniesi ir kiek ilgai dar gali taip tverti?
Nebijok - tavęs niekas labiau jau negali sužeisti!
