Ši svetainė yra skirta asmenims, kurie turi ar mano, kad gali turėti priklausomybę nuo ​psichiką veikiančių vaistų. Čia pateikiama informacija -
​tai asmeninė pozicija ir realiomis situacijomis pagrįsta patirtis.
Svetainėje siekiu supažindinti susidomėjusius su galimom priklausomybės nuo psichiką veikiančių vaistų ​priežastim, eiga ir pasekmėm.
​Taip pat dalinuosi būdais, kurių dėka galima sveikti
nuo vaistų priklausomybės ​ir linkiu stiprybės kiekvienam,
kuris tam ryžtasi. Ši paprasta svetainė 
gali paskatinti jus kelti klausimus
apie savo ​VIDINĘ ​LAISVĘ 
​IR ASMENINIUS PASIRINKIMUS. Jeigu turite ​
ar manote kad galite turėti problemų 
​dėl ​psichiką veikiančių vaistų vartojimo – 
PRISIJUNKITE IR MES PASIKALBĖSIME.​

Kas ir kodėl yra priklausomybė nuo vaistų?

Paprastai sakant tai psichologinė ir fizinė priklausomybė nuo centrinę nervų sistemą veikiančių medikamentų (raminamųjų, migdomųjų, neuroleptikų, opioidų grupės nuskausminamųjų ir kt.) ir jų vartojimo, dėl kurio asmuo patiria neigiamas pasekmes, trukdančias jam įprastai funkcionuoti. Asmuo gali būti priklausomas ne tik nuo cheminės medžiagos, bet ir nuo poreikio ją reguliariai vartoti (išmoktas elgesys).

Priklausomybė nuo raminančių ir migdančių medžiagų yra liga, turinti savo kodą tarptautinėje ligų klasifikacijoje (TLK kodas F.13). Priklausomybės sindromas yra apibrėžiamas kaip mąstymo, elgesio ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. 
Tipiškiausi šio sindromo požymiai yra: 

• didelis noras vartoti „mėgstamus“ vaistus;
• negalėjimas sukontroliuoti suvartojamų vaistų kiekio; 
• padidėjusi tolerancija vaistų poveikiui;
• vaistų vartojimas nepaisant nustatytų rekomendacijų ir žalingų pasekmių;
• irzlumas, perdėtas jautrumas, iškreiptas realybės pojūtis;
• nerimas, depresija, įtampa, nemiga, panikos priepuoliai, nepaaiškinama nuotaikų kaita;
• cheminės medžiagos vartojimas tampa svarbesnis nei kiti veiksmai ar įsipareigojimai;
• po ilgesnio vartojimo laikotarpio atsirandanti ir su laiku stiprėjanti abstinencijos būklė bei neigiamos su asmeniniu ir socialiniu gyvenimu susijusios pasekmės.

Toli gražu ne kiekvienas, kasdien vartojantis raminamuosius ar migdomuosius, yra nuo jų priklausomas. Kaip ir ne kiekvienas, reguliariai išgeriantis viskio, yra alkoholikas. Galbūt kiek kitaip yra su opiatų ar stimuliatorių vartojimu, bet pati cheminė medžiaga iš esmės retai kada vaidina pagrindinį vaidmenį priklausomybės vystymosi procesuose. 
Bet kokios cheminės medžiagos vartojimas yra sąmoningas ar spontaniškas siekimas tos cheminės medžiagos pagalba pakeisti savo pojūčius, išgyvenimus, būtį, siekti malonumo ar išvengti kančios, tapti kažkuo gražesniu ar patrauklesniu, transformuoti savo būsenas ir supančią aplinką. Deja, retai suvokiama, kad mūsų veiksmai yra mūsų asmeninis pasirinkimas.

Kartą peržengus priklausomybės slenkstį, kelio atgal į laisvą vartojimo kontroliavimą nebėra. Priklausomybė – nepagydoma liga. Bent jau kol kas. Todėl, bent jau kol kas, savo priklausomybę pripažinęs asmuo turi 2 išeitis: vartoti toliau ir kankintis arba išsižadėti cheminės medžiagos, nuo kurios yra priklausomas. Deja, tai pavyksta (ar yra duota) ne kiekvienam.

Be abejo, neįmanoma tapti priklausomu nuo cheminės medžiagos tos medžiagos nevartojant. Tad kur yra riba, kurią peržengus vyno mėgėjas tampa alkoholiku, o depresiją ir nerimo priepuolius vaistais besigydęs asmuo - nuo 3 benzodiazepinų tablečių per dieną priklausomu tirtančiu paranojiku?

Tiesa, alkoholikas yra gerai pažįstama sąvoka (deja, daug geriau už pačią alkoholizmo problemą iš esmės), tačiau trumpo ir lengvai atpažįstamo priklausomybės nuo vaistų pavadinimo aš nežinau. Toksikomanija? Ne visai. Žodynai siūlo farmakomaniją, bet tai daugiau formalumas, nepadedantis identifikuotis su priklausomybės nuo vaistų problema. 

Priklausomybės nuo alkoholio (alkoholizmo) ir narkotinių medžiagų (narkomanijos) problema mums yra dažnai girdima, neblogai žinoma ir kartais net atpažįstama. Jeigu ne asmeniškai – tai per draugus, artimuosius, žiniasklaidos priemones ar tiesiog dairantis aplink po pasaulį, per kurį einame. Alkoholis ir narkotinės ar kitos psichiką veikiančios medžiagos gali skirtis savo poveikiu, forma, kaina, kiekiu, prieinamumu, vartojimu būdu ar pasekmėmis. Nors alkoholio vartojimas yra laikomas natūrali mūsų gyvenimo ir net „kultūros dalis“, o narkotikai – kriminalinis baubas, tačiau alkoholis taip pat yra narkotikas, kuris veikia centrinę nervų sistemą.

Vienintelis pagrindinis skirtumas, nubrėžiantis ribą tarp mūsų visuomenėje priimtino arba nepriimtino alkoholio ir narkotikų vartojimo, yra tos medžiagos legalumas. Labai abstrakčiai sakant - alkoholis yra legalus, todėl mums atrodo, kad išgerti nėra blogai, o narkotikai yra nelegalūs, todėl marihuanos parūkymas yra mažiau priimtinas. O kaip yra su centrinę nervų sistemą veikiančių vaistų – raminamųjų, migdomųjų ir kitų trankviliantų - vartojimu?

Skirtingi specialistai pateikia gana panašias pagrindines išvadas: vartojamos medžiagos potencialas peraugti į priklausomybę gali būti įvertintas pagal tai:

• kokios naudos ta medžiaga suteikia organizmui,
• kiek jam kenkia
• ir koks iš vartojimo gaunamo malonumo ir pasitenkinimo lygis. 

Šie kriterijai gali lemti, kaip lengvai asmuo gali priprasti prie psichiką „masažuojančios“ medžiagos ir kaip sunku bus nutraukti jos vartojimą. Remiantis tokiais kriterijais yra teigiama, kad trankviliantai, greta heroino, alkoholio ir kitų, patenka į didžiausią priklausomybę sukeliančių narkotinių medžiagų penketuką. Nors nuo pat pradžių nesiekiu vadovautis moksliniais tyrimais, tačiau ką tik pateiktus duomenis pripažįstu kaip realiai pagrindžiamus gyvenimo praktika.​

​

​Psichiką veikiantys vaistai, prie kurių dažniausiai priprantama

     
Priklausomybės nuo vaistų grėsmė iškyla tada, kai žmogus pradeda teisinti vaistų vartojimą kaip vienintelę priemonę, kuri gali ir privalo išspręsti tas gyvenimo problemas, kurių pats asmuo imtis spręsti nenori. Kitaip sakant, grėsmė tapti priklausomu nuo psichiką veikiančių vaistų atsiranda tada, kai žmogus ima jais piktnaudžiauti vietoj to, kad susikaupusias problemas spręstų kitais būdais (pvz. psichoterapija).

Be abejo, yra tokių ligų ir aplinkybių, kuomet vaistai yra būtini, neišvengiami ir jie kaip tik padeda žmogui pilnavertiškai ir sveikai funkcionuoti. Šiuo atžvilgiu medicinos ir mokslo pažangos rezultatas gali būti netgi išgelbėtos žmonių gyvybės! Tačiau kalbėdami apie bereikalingą vaistų vartojimą ir žalojančią priklausomybę nuo jų, mes kalbame ne apie šiuos atvejus.

Tad kur gi riba tarp gydymosi ir priklausomybės? Tebūnie šis klausimas lieka atviras - tiek specialistams, tiek kiekvienam iš mūsų asmeniškai. O toliau šioje svetainėje gilinsimės į tą destruktyviąją priklausomybės nuo vaistų dalį, į kurią žengia pats žmogus, pradėdamas piktnaudžiauti psichiką veikiančiais vaistais. Klinikinius atvejus, kuomet gydymas vaistais yra būtinas, paliksime nuošalyje, tai ne mūsų sritis.

Taigi, labai daug kas priklauso nuo to, kokių veiksmų asmuo imasi po to, kai vartojami vaistai jau šiek tiek padėjo (pvz. įveikiant ūmias krizių stadijas). Kadangi vaistai neskatina ilgalaikių vidinių asmenybės pastangų ir pokyčių, nutraukus jų vartojimą ar šokinėjant nuo vienų vaistų prie kitų gali paaiškėti, kad vien tik simptomų slopinimas problemų neišsprendžia, nors kurį laiką ir padėjo numalšinti vienokį ar kitokį skausmą. 

Štai grupės tų psichiką veikiančių vaistų, prie kurių dažniausiai priprantama:

• Raminamieji ir migdomieji (benzodiazepinai). Tai itin stiprūs nerimą, nemigą, paniką ir net traukulius slopinantys ir padedantys įveikti vaistai, pasižymintys greitu, tačiau trumpalaikiu veikimu. Tai greičiausią ir didžiausią pripratimą galintys sukelti psichiką veikiantys medikamentai, nes jų poveikis gali pasirodyti itin malonus. Benzodiazepinai iš tiesų negydo nei užsitęsusio nerimo, nei kitų negalavimų, todėl gali būti skiriami tik itin trumpalaikiam gydymui (iki mėnesio) arba pavieniam vartojimui skubios pagalbos tikslais kritinėse situacijose. Ilgesnio nei rekomenduojama laiko ir didesnių nei rekomenduojama dozių benzodiazepinų vartojimą nutraukti ir prie jų nebegrįžti yra labai sunku. Ir tik labai nedaugeliui pavyksta atsispirti pagundai išgerti migdomųjų tabletę ir „smigti“ po 10 minučių vietoj to, kad pusę metų kasdien po 30 minučių pasivaikščiotų prieš miegą gryname ore. Deja, mes labai dažnai ieškome pačių lengviausių, bet  pavojingiausių kelių.
• Vaistai nuo psichozės (neuroleptikai). Šie vaistai gali slopinti neadekvačius pojūčius, iškreiptą baimę, įkyrias mintis, liguistą aplinkos suvokimą ir liguistą vaizduotę, taip pat reguliuoti nuotaikų svyravimus. Neuroleptikai dažniausiai nekelia ypatingai svaigių ir malonių pojūčių, todėl priklausomybė nuo jų nėra tokia plačiai paplitusi kaip nuo benzodiazepinų. Neuroleptikai gali būti vartojami trumpesnį ar ilgesnį laiką, bet galiausiai nerekomenduotinų dozių vartojimo nutraukimas taip pat yra sunkus, nes nepraeina be neigiamų pojūčių pasekmių. Be abejo, yra labai daug ligų, diagnozių ir atvejų, kai šių vaistų vartojimas yra neišvengiamas ar net vienintelis būdas ligoniui prisitaikyti prie aplinkos ir pasaulio, tačiau paklauskim savęs atvirai: ar tikrai aš esu būtent šis atvejis? 
• Antidepresantai (vaistai nuo depresijos). Jų yra daug rūšių ir dar daugiau skirtingų pavadinimų. Antidepresantai yra ilgesnį laikotarpį (mėnesiais, metais) vartojami vaistai, kurie galbūt gali padėti esant liguistai nuotaikai, apatijai, pesimizmui, nerimui, sumažėjusiam aktyvumui ar net nemigai. Taip pat teigiama, kad „gerai parinkti“ antidepresantai galbūt gali padėti žmogui įveikti ilgalaikę įtampą, panikos priepuolius, įsisenėjusias baimes ir įkyrias mintis. Tačiau „gali padėti“ dar nereiškia, kad padės, o „geras parinkimas“ gali būti labai ilgas procesas, nebūtinai duodantis tokį rezultatą, kokio norėjome. Nors fizinės priklausomybės antidepresantai greičiausiai nesukelia, tačiau psichologinės priklausomybės spąstai gali būti ne ką mažesni. Vis dažniau pasigirstant kalboms apie abejotiną gydomąjį antidepresantų poveikį, kyla klausimas,  ar šie medikamentai kai kuriais atvejais nėra tik saviapgaulė ir bėgimas nuo savęs. Kitaip sakant - ar nepainiojame simptomų slopinimo su gydymu.

​
​

Kaip ir iš kur atsiranda priklausomybė nuo vaistų?

​​
Priklausomybė gali atsirasti nuo bet kokios cheminės medžiagos, kurios vartojimas sukelia malonumą. Ji gali atsirasti kiekvienam, ypač jautresnės psichikos žmogui, siekiančiam centrinę nervų sistemą veikiančiais preparatais slopinti bet kokį savo nerimą, nemigą, įtampą, baimę, panikos priepuolį ar kitas nuogąstavimą keliančias būsenas ir vartojančiam tokius vaistus ilgesnį laiką. Trankviliantai jų vartojimo pradžioje dažnam sukelia malonius pojūčius – atitraukia įtampą, svaigina malonia ramybe, padeda užmigti ar bent jau sumažina įsisenėjusį nerimą, o tai irgi labai malonu, ypač jei dėl ilgalaikės įtampos žmogus jau yra nusidraskęs nagų odeles ir nusikasęs veido spuoguos.

Priprasti galima ir prie kitokių preparatų (pvz. nosies lašų ar sirupo nuo kosulio). Nors ši svetainė ne apie juos, tačiau geresniam priklausomybės nuo medikamentų suvokimui galima pateikti tokį pavyzdį. Užklupus siaubingai slogai ir užsikimšus nosiai, negalim prakvėpuot neišsižioję, naktį negalim užmigti dėl varginančiai išdžiūvusios burnos, ryte negalim normaliai nuryti pusryčių sumuštinio – vis ta nosis neleidžia jaustis žmogumi. Nors sloga labai laikina, nuskubam į vaistinę nosies lašų. Vaistininkas (ir informacinis lapelis, jeigu jį skaitome) perspėja, kad nepatartina naudoti lašų ilgiau negu 4 dienas. Kodėl – ne visada įdomu. Pirmieji vaistų lašai po 5 minučių mus gražina iš kosmoso į žemę – atrodo, kad atsikemša ne tik nosis, bet galva prašviesėja. Malonu? Labai! Kartais net susikuriam laikiną iliuziją, kad sloga jau baigėsi… Bet po kelių valandų vaistų poveikis praeina, nosį vėl užgula, o mes vėl purškiam, kad jaustumėm tą malonią laisvę kvėpuoti.

Deja, nosies lašai slogos negydo, bet laikinai numalšina nemalonius požymius, kai organizmas serga. Jeigu norime toliau kvėpuoti taip pat maloniai – lašinam vėl, nes sloga taip greit nepraeina. Po savaitės kitos pastebim, kad slogos nebėra, bet nosies lašai liko: purškiamės vėl ir vėl, nes kvėpavimas be jų nebe toks malonus, o galiausiai – be lašų laisva nosis nebeįmanoma. Jei taip dar kokį mėnesį – sveikinu jus su priklausomybe nuo nosies lašų. Internetiniai forumai mirga nuo klausimų, kaip šios priklausomybės atsikratyti, o atsikračius – kaip vėl prie jos negrįžti kitos slogos periodu.

Tai tik kasdienis pavyzdys, atskleidžiantis priklausomybės nuo įvairių medikamentų esmę: malonumai ir patogumai, kol dar neprasidėjo neigiamos pasekmės. Nors įvairūs medikamentai žmogui gali būti tikrai reikalingi, šioje svetainėje nesiekiama aptarti tokių situacijų. Taip pat tai, kad asmuo ilgą laiką vartoja kokius nors vaistus, dar visiškai nereiškia, kad jis yra nuo jų priklausomas. Čia tiesiog sakoma, kad kai asmuo raminamųjų vaistų pagalba mėgina pašalinti ligos priežastis, o ne simptomus, kaip tik ir atskleidžia, kad tai – priklausomybės priešaušris. Ir jį reikia pasitikti su specialistų pagalba, o ne pilnomis kišenėmis vaistų.

Galima priklausomybės nuo vaistų eiga:

• Tabletė kaip psichologinių problemų sprendimo būdas (klaidingas problemos ir sprendimo santykis);
• Pirminiai malonūs pojūčiai pavartojus – atsipalaidavimas, nusiraminimas ir manymas, kad problemos  išsisprendė (iliuzija);
• Besikartojantis noras vartoti vaistus ir „gydytis“ toliau be papildomų psichoterapinių ar kitų priemonių (psichologinė priklausomybė);
• Bloga  savijauta nepavartojus vaistų (fizinis pripratimas: pavartojus medikamentų apima komforto būsena, o liovus vartoti prasideda abstinencija);
• Augančios vaistų dozės, kitų, naujų medikamentų išbandymas ir kaitaliojimas (didėjanti tolerancija: savarankiškas papildomų  vaistų įsigijimas be gydytojo nurodymų);
• „Aš nebegaliu gyventi be vaistų!“ (psichologinė ir fizinė priklausomybė);
• Melavimas ir įvairiausios priemonės, siekiant gauti daugiau medikamentų;
• Situacijos dangstymas, slapukavimas, melavimas kitiems ir saviapgaulė (neigimo stadija, ryškiausias priklausomybės simptomas);
• Priklausomybės neigimas ir besikaupiančios problemos visose gyvenimo srityse, su laikinomis iliuzijomis, kad viskas kaip nors išsispręs.

Kaip ir alkoholizmo ar narkomanijos atveju, nuo vaistų priklausomas ar žalingai juos vartojantis asmuo ilgai delsia pripažinti ir suvokti savo problemas. Tiek tas, dėl kurių griebėsi greitą problemų sprendimo būdą turėjusio garantuoti vaisto, tiek tas, kurios atsirado dėl piktnaudžiavimo tuo vaistu. O iš esmės nesprendžiamos problemos su laiku tik kaupiasi ir auga. Greitos išorinės priemonės (tabletės, alkoholis) nesprendžia įsisenėjusio vidinių problemų (nerimo, baimių, nemigos):  nemalonius įtampos simptomus laikinai numalšinantys raminamieji negali išspręsti mūsų tarpusavio konfliktų  ar panaikinti auditorijos baimės. Tik padeda nuo viso to pabėgti.

​

Nuo SVEIKATOS iki abstinencijos

       
Kur yra riba tarp tradicinės medicinos atsakomybės už paciento sveikatą ir asmeninės tabletes ryjančio žmogaus atsakomybės už savo gerovę? Išrašydami receptą, gydytojai dažniausiai perspėja: „šie vaistai gali sukelti pripratimą“. Dažnas ir nesiima tų tablečių gerti kasdien – tik kartais, įtemptų ar nemalonių situacijų metu. Tačiau įvairių raminančių ir migdančių preparatų poveikis toks malonus ir patogus, kad žmogus vis dažniau pasiduoda pagundai jų pavartoti, kad per 5 minutes „susitvarkytų“ su įtampa, nusivylimu, pykčiu, nemiga... O po kelių mėnesių dažnas pastebi, kad be vaistų nebegali gyventi.

Tokiu būdu „gydydamasis“ kokią nors nemigą vien tik vaistais ilgesnį laiką, jūs garantuotai įgysite pripratimą ir tapsite priklausomas nuo migdomųjų. Kaip elgsitės po to – jūsų pasirinkimas: galbūt didinsite dozę ir ieškosit papildomų vaistų, galbūt gersite po tą pačią vieną tabletytę kasdien ilgus dešimtmečius, o galbūt visai atsisakysite vaistų. Tačiau būkite atsargus – pirmasis pasirinkimas gali ne tik „neišgydyti“ nemigos, bet gali sugriauti jūsų gyvenimą.

Peržengus ribą tarp sveikatinimosi ir priklausomybės, ateina laikas susipažinti su abstinencija. Galbūt tabletės baigėsi, o greitai nueiti pas gydytoją recepto nėra galimybės; galbūt gydytojas jums nebenori išrašyti dar vieno recepto; galbūt aplinkybės neleidžia turėti ir vartoti vaistų; o galbūt nusprendėte nutraukti vaistų vartojimą, nes pats pamatėte, kad galbūt kažkas visame tame ne taip – nemiga sugrįžo, o vaistų norisi vis dažniau...

Priklausomas nuo medikamentų ir jų atsisakęs žmogus ne „gali pradėti jausti nerimą, baimę, traukulius, patirti nemigą ar epilepsijos priepuolius“, bet garantuotai jaus ir patirs įvairių nemalonių pojūčių. Tai normalu. Nors ir be galo nemalonu. Kartais – iki išprotėjimo (priklausomai nuo vaistų vartojimo laikotarpio ir dozių) ir tokiais atvejais geriau kreiptis į toksikologą. 

Pasikartokime – priklausomybė yra lėtinė, progresuojanti, nepagydoma liga. Jeigu ją sukėlusi medžiaga nevartojama keletą metų, tada sąlyginai galima sakyti, kad liga pristabdyta. Tačiau tokiam žmogui niekada nederėtų grįžti prie psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, jeigu jis nori išsaugoti savastį, blaivų protą ar net gyvybę. Yra daugybė problemų sprendimo būdų - linkiu drąsos, kantrybės ir ištvermės juos renkantis! Kylant papildomiems klausimams dėl svaiginančių vaistų ir kitų medžiagų teikiamo gėrio ir daromos žalos - galima atkreipti dėmesį į apačioje esantį anglišką tekstą ir prisiminti, kad traukiantis skausmui, traukiasi ir džiaugsmas.