PRIKLAUSOMYBĖS TESTAS

   
​Jei vis dar dvejoji, kodėl vartai šią svetainę – tiesiog atlik testą ir pasitikrink, ar nesi priklausomas nuo vaistų. Šis testas yra sudarytas remiantis Jellinek‘o kreive ir atskleidžia galimą priklausomybės nuo psichiką veikiančių vaistų (alkoholio/narkotikų) seką. Atmink: žemiau patiekiamos situacijos ir problemos dažniausiai nutinka tiems, kurie yra priklausomi nuo psichiką veikiančių medžiagų ar turi polinkį į šią priklausomybę.


Ar tau KADA NORS yra taip nutikę? Pasistenk būti sąžiningas su savimi:  jei bent kartą esi atsidūręs minimoje situacijoje – pasižymėk „taip“.

1. Vartojimas dėl geresnės savijautos: vartoju tam, kad pabėgčiau nuo slegiančios problemos (streso, konflikto, darbo praradimo, nemigos, skausmo ir pan.).
2. Vartojimas kaip būdas spręsti susikaupusias problemas: vartoju tam, kad išspręsčiau daugelį mane varginančių problemų
3. Reikia vis daugiau: laikui bėgant, reikia vis daugiau ir vis stipresnių vaistų, kad patirčiau pirminį poveikį
4. Atminties praradimas: kartais pavartojus vaistų neatsimenu, kas vyko po to
5. Slėpimas: slepiu nuo kitų žmonių vartojamų vaistų kiekį, nenoriu, kad kas nors apie tai žinotų
6. Priklausomybė: retai linksminuosi ar atsipalaiduoju nepavartojęs vaistų
7. Kaltės jausmas: jaučiu kaltę dėl vaistų vartojimo arba dėl tų dalykų, kuriuos padarau pavartojęs
8. Nenoras girdėti: kiti žmonės reiškia susirūpinimą dėl mano vartojimo, bet aš jų nesiklausau
9. Dažnėjantys atminties praradimai: dėl vaistų vartojimo dažnai neprisimenu, kas vyko, ir patenku į problemines situacijas
10. Pasiteisinimai: kaip pasiteisinimą vartojimui naudoju savo gyvenimo problemas; jaučiau, kad turiu vartoti tam, kad susitvarkyčiau su tomis problemomis
11. Bloga savijauta: jaučuosi blogai, nes mano vartojimas neigiamai įtakoja kitus žmones, bet aš nežinau, ką su tuo daryti
12. Apsimetinėjimas: apsimetinėju prieš kitus žmonėms, kad gerai jaučiuosi idant įrodyčiau, jog su manim viskas gerai
13. Pažadai: vis pažadu sau ir kitiems, kad susitvarkysiu savo gyvenimą; nuoširdžiai to noriu, tačiau man nepavyksta
14. Kontrolė: bandžiau sukontroliuoti savo vartojimą, bet man nepavyksta
15. Interesų mažėjimas: nustojau daryti dalykus, kurie nebuvo susiję su vartojimu
16. Pokyčių siekimas: keičiau darbus, gyvenamąją vietą ar sugyventinį, kad mano gyvenimas pagerėtų, tačiau tai nieko nekeičia
17. Problemos su pinigais ir darbu: turiu problemų darbe, skolinuosi pinigus arba negaliu visiškai dirbti dėl to, kad vartoju vaistus
18. Artimųjų vengimas: vengiu šeimos narių ir nevartojančių draugų, nebent man ko nors iš jų reikia
19. Prasta mityba: nesimaitinu reguliariai, ypač kai vartojau
20. Įžeidumas: jaučiu, kad aplinkiniai nepalankiai į mane žiūri, dėl to ant jų pykstu
21. Abstinencija: ryte man reikia pavartoti vaistų, kai jaučiu nerimą, baimę ar kitus nemalonius jausmus, prakaituoju, mane apima drebulys ir pan.
22. Negalėjimas apsispręsti: negaliu apsispręsti dėl smulkmenų - tiesiog laukiu, kaip viskas susiklostys savaime
23. Sveikatos problemos: jaučiuosi ligotas, praradau daug svorio (arba jo priaugau per daug), dažniausiai jaučiuosi fiziškai prastai
24. Ribos peržengimas: pradėjau daryti dalykus, kurių maniau, kad niekada nedarysiu (vogti, apgaudinėti, manipuliuoti ir pan.) ar dalykus, kurie neatitinka mano vertybių
25. Žala: kai aš nevartoju, man būna labai sunku galvoti, atsiminti, bendrauti, susikaupti ir daryti dalykus, kurie anksčiau atrodė paprasti
26. Baimė: jaučiuosi taip, tarsi man kažkas baisaus galėtų atsitikti, tarsi kiti norėtų man pakenkti ir aš turiu visą laiką būti budrus
27. Pasidavimas: nebandau nieko keisti, tik laukiu, kas atsitiks
28. Vartojimas yra viskas: rūpinimasis vaistais, jų atsargomis ir nuolatine bloga savijauta – tai visas mano gyvenimas
29. Atsisukimas į Dievą: ieškojau Dievo, religijos ar kitokio dvasinio būdo, kuris išgelbėtų mane nuo tokio gyvenimo
30. Neviltis: esu pasiruošęs daryti bet ką, kad tik būtų geriau

Ko gero nėra vienareikšmio šio testo atsakymų vertinimo. Jeigu sąžiningai reagavai į aprašytas situacijas, veikiausiai pats pamatei, kokių turi problemų. Visgi, kaip rodo daugelio priklausomųjų vartojimo ir sveikimo patirtis, jeigu suskaičiavai bent 5 „taip“ – tu gali būti priklausomas nuo psichiką veikiančių medžiagų. 
​
​

atsisakyti vaistų... 

Psichiką veikiančių medžiagų vartojimas, su juo susijęs mąstymas ir liguistas potraukis yra išmoktas elgesys, kuris neatsirado per vienerius metus, todėl negali pasikeisti per kelis mėnesius. Net priėmus sprendimą atsisakyti vaistų ir pasiryžus iškęsti abstinencijos periodą, teks ilgą laiką pažindintis su savimi ir kurti save iš naujo, jeigu motyvacija nebevartoti vaistų yra pakankamai tvirta. Kurį laiką tik ji gali padėti nutraukti vaistų vartojimą ir negrįžti prie jų, vos susidūrus su ankstesnėmis situacijomis ir iššūkiais: konfliktu, stresu, nemiga, įtampa, netektimi, pykčiu, nusivylimu...

Ko gero tik motyvaciniai praradimai (taip vadinamas „dugnas“) ir problemos (priklausomybės) pripažinimas gali priklausomam asmeniui padėti susigriauti iliuzijas ir apsisaugoti nuo tolimesnio vaistų vartojimo. Kaip gyvi ir jautrūs sutvėrimai, esame linkę siekti malonumo; jei ne malonumo – tai patogumo; o jei ne patogumo – tai kuo mažiau skausmo. Kol nejaučiame per didelio diskomforto – retai ką nors imamės keisti iš esmės. Ir tik nepakeliamų aplinkybių vedami siekiame bet kokių pokyčių. Apgailestauju, jeigu pastarojoje fazėje kaip siektinų pokyčių priemonę savo gyvenime jūs kadaise pasirinkote raminamuosius vaistus, narkotikus ar kitą pragaištį. Tačiau jei nebepakeliamo vaistų vartojimo fazėje jau likote visiškai vieniši ir mirtinai išsigandę – sveikinu: dabar jums gali pasisekti, jeigu išdrįsite ieškoti stiprybės savyje.
 
„Jaučiuosi nuolat pavargęs ir neramus, mane kankina įtampa ir nemiga, o dabartiniai vaistai nebepadeda. Manau, kad turiu problemų dėl vaistų vartojimo. Aš norėčiau negerti tų 5-ų raminamųjų tablečių, kurias dabar geriu kasdien, bet manau, kad viena tabletė man nekenktų. Jeigu tik pavyktų susimažinti dozę iki vienos tabletės per dieną – viskas būtų gerai“.

Deja, toks svarstymas yra paprasčiausia iliuzija ir melas sau. Jeigu žmogus, priklausomas nuo psichiką veikiančių vaistų, nori jų atsisakyti ir išspręsti susikaupusias problemas (kartais – net pradėti gyventi iš naujo) – jis turi visiškai nustoti vartoti. Kaip besilaukianti moteris: kol pagimdys, ji bus nėščia, ne truputį nėščia. Taip ir su vaistais, nuo kurių yra išsivysčiusi priklausomybė: arba vartoju juos, arba ne. „Tik truputį“, deja, jau nebesigaus. Tai tik stipri iliuzija, kuri saugo mūsų teisę svaigintis ir išlikti aukos vaidmenyje, o pavykus kuriam laikui nutraukti vaistus - vėl grįžti prie ankstesnių jų dozių.
 
Vienintelio, visiems tinkančio būdo atsisakyti vaistų nėra, o ta gausybė, kuri yra – gali ir nepadėti iki paskutinio bandymo. Kodėl vieniems pavyksta atsisakyti vaistų, o kitiems - ne? Vieniems pavyksta iš pirmo karto, o kiti nesėkmingai bando sveikti iki dienų pabaigos? Gali būti, kad greta motyvacijos, didelių asmens pastangų, išorinės kitų žmonių pagalbos ir gausos gydymosi būdų esama ir nemažas stebuklo indėlis. Tos pagarbios paslapties, kuri, sumišusi su ką tik išvardintomis priemonėmis, gali padėti atsisakyti vaistų ir gyventi blaivia galva ir šviesia siela. Tai suvokus – kuriasi viltis ir dėkingumas. O mums patiems lieka teisė rinktis, ar įstengsime ugdyti tą dėkingumą, ar tikėsime esą verti šio stebuklo ir ką vardan jo esame pasiryžę paaukoti.

Regis, ne tiek svarbu, kiek kartų ir kaip sėkmingai žmogui pavyko laimėti prieš priklausomybę – daug svarbiau, kiek kartų jis bandė ir ar buvo sąžiningas pats su savimi. Jei atsisakydami vaistų pasiliekame bent menkiausią išlygą („atsigausiu, pailsėsiu ir po kiek laiko vėl galėsiu gerti migdomuosius, jeigu reikės“, „nevartosiu kasdien, bet jeigu nutiks kas nors labai nemalonaus – man padės tik vaistai“), tuomet vaistai visada ras kelią atgal. Tik visiškai išsižadant, atsisakant medžiagos, nuo kurios esame priklausomi, gali pavykti iš tiesų jos atsisakyti. Ne nutraukti kuriam laikui, ne sumažinti dozę, ne pakeisti vieną vaistą kitu – o nebevartoti. Jeigu tik bus lengviau – tai galima daryti kiekvieną dieną vis iš naujo: "šiandien aš nevartosiu". Tas, kuris nieko nesumoka, nieko ir nenusiperka. Nėra lengvo ir patogaus kelio iš priklausomybės į gerą gyvenimą. Bent jau aš tokio negirdėjau ir nemačiau (nors su priklausomais asmenimis susiduriu kasdien).
 
Atsisakius vaistų, priklausomai nuo to, kiek laiko, kokius vaistus ir kokiomis dozėmis vartojote, jus užvaldys stipresnė ar silpnesnė abstinencija. Tai normalu, nors gali atrodyti nepakeliama. Vargins padažnėjęs širdies plakimas, prakaitavimas, nerimas, baimė, įtampa, nemiga, panikos priepuoliai, padidėjęs jautrumas šviesai ir triukšmui, dusulys, galvos skausmas ar svaigimas, apetito stoka, gėdos ir kaltės jausmai, gali būti haliucinacijų ir kitų neįprastų ir dar didesnę baimę keliančių simptomų. Kitaip sakant – sugrįš visa tai, nuo ko bėgote, tik su dar stipresne jėga. Todėl atsisakyti vaistų dažniausiai galima palaipsniui mažinant jų dozę ir būtinai šalia esant patyrusiems priklausomybių specialistams. Tik tinkamas specialistas, išmanantis priklausomybės vingius ir kasdien susiduriantis su sveikstančiais asmenimis, gali palydėti į vaistų nutraukimą. Žengti šį žingsnį pats vienas priklausomas žmogus dažniausiai neįstengia. Geriausia išeitis – jeigu greta profesionalios pagalbos yra ir tokių pačių sveikstančių priklausomų asmenų bendruomenė, kurioje įmanoma tarpusavio palaikomoji jėga. Tai nepaprastai stipri jėga, kuri padeda įveikti ligos sukeltą neigimą ir sveikti kartu.

Štai žingsniai, kuriuos galite žengti vienas po kito, jeigu pripažįstate savo priklausomybę ir norite nustoti vartoti vaistus, o galiausiai - po kurio laiko negrįžti prie jų vartojimo:

• Prisipažinkite ir pasipasakokite apie savo priklausomybę artimiems žmonėms, paprašykite jų pagalbos; jei tai darysite sąžiningai ir atvirai - pagalbos visada sulauksite;
• Pasitarkite su gydytojais (toksikologais, psichiatrais, etc.) dėl vaistų nutraukimo galimybių ir detoksikacijos; būkite su jais visiškai atviri;
• Mažinkite dozes (su specialistų pagalba ir priežiūra);
• Išsirinkite ilgalaikės detoksikacijos įstaigą, praeikite detoksikacijos kursą, kad ir koks nemalonus jis beatrodytų; nėra greito kelio į priklausomybę ir nėra lengvo kelio iš jos;
• Susiraskite jums tinkančią grupinę ir individualią psichoterapiją (nėra ko bijoti nei šio žodžio, nei juolab proceso!);  jos gali ženkliai prisidėti prie sėkmingo vaistų nutraukimo, savęs pažinimo ir norimų pokyčių; 
• Išvažiuokite į ilgalaikę priklausomų asmenų reabilitaciją - ten visada būsite šalia patyrusių specialistų ir tokias pačias kaip jūsų problemas sprendžiančių žmonių; kartu turėsite nepamainomą galimybę susipažinti su priklausomybe iš visų įmanomų pusių ir susikoncentruoti į sveikimo procesą;
• Susiraskite ir lankykite palaikomąsias grupes (savitarpio pagalbos, psichologines ar anonimines - svarbiausia, kad pasiektumėte norimą rezultatą).

 
Linkiu stiprybės ir kantrybės ištveriant šį etapą, kuris gali trukti mėnesius. Bus kur kas lengviau, jeigu tai darysite su kitų priklausomų ir norinčių sveikti asmenų grupe ar bendruomene. Tiesa, sveikstančių priklausomų asmenų grupė ar bendruomenė yra bene vienintelis būdas iš tiesų nustoti vartoti. Žinoma, įmanomi ir kiti keliai, tačiau jie yra labiau išimtis, negu taisyklė.
 ​

negrįžti prie VAISTŲ...

Perfrazavus vienos iš psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko knygų pavadinimą „Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną“, galima pasakyti, kad vieną kartą pasirinkus blaivią galvą visam laikui, teks blaiviai gyventi kiekvieną dieną vis iš naujo. 

Pats svarbiausias žingsnis – pripažinti cheminę priklausomybę ir atsisakyti psichiką veikiančios medžiagos. Tačiau tai – ne problemų pabaiga, o tik kelio pradžia. Juk vienas dalykas yra nustoti vartoti, o visai kitas – negrįžti prie vartojimo, kaip tame sename anekdote: „Mesti rūkyti yra labai paprasta! Aš jau penkiasdešimt kartų mečiau...“

Dažnai priimta priklausomybę traktuoti kaip ligą, psichikos sutrikimą. Dar dažniau – kaip gėdingą valios neturėjimą ir negebėjimą valdytis (pastarasis požiūris yra labai trumparegiškas ir apskritai jau turėjo išnykti kaip ateities būrimas iš vištos kaulų). Kaip jau ne kartą čia minėta – iš esmės priklausomybę galima laikyti išmoktu elgesiu, kuris pasireiškia impulsyviais (neplanuotais) bei kompulsyviais (reguliariais ir nevaldomais) veiksmais, jausmais ir mintimis. Mes išmokstame elgtis, reaguoti ir net mąstyti kaip robotukai, valdomi savo aukos vaidmens ir įvairiausių baimių bei nepasitenkinimo jausmų kratinio.

Nors daugelis nuo vaistų priklausomų asmenų iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo beviltiškai pakrikę, tačiau tik užsiminkite jiems apie jų galimą priklausomybę ir būtinus pokyčius – išgirsite virtinę pasiteisinimų ir gal net kaltinimų savo adresu. O galbūt sulauksite verkšlenimų ar kitų reakcijų. Bet tarsi Afrikoje nykstančią gyvūnų rūšį  - vargu ar pamatysit nuo vaistų priklausomą asmenį, dėkojantį jums už atvertas akis ir strimgalviais lekiantį į reabilitaciją gydytis.

Toks elgesys puikiai parodo, kad pagrindinė problema yra ne psichiką veikiantys vaistai, o požiūris į save ir į aplinką. Šis požiūris kaip tik ir gali būti keičiamas, nustojus vartoti vaistus ir siekiant prie jų nebegrįžti.

Kaip nutraukus vaistų vartojimą, vėl negrįžti prie jo po kurio laiko? Kaip nepamesti motyvacijos ir nepasiduoti derybų su savimi procesuose, kai ištinka, regis, nepakeliamos situacijos, o vienintelis būdas jas išgyventi arba nuo jų pabėgti – raminamieji vaistai?
 
Štai keletas dalykų, kurie gali padėti:

1. Kasdienis motyvacijos stiprinimas, ypač – pirmaisiais vaistų atsisakymo mėnesiais;
2. Nuoširdus bendravimas su bendraminčiais ir likimo draugais;
3. Kasdienė savistaba ir dienoraščio rašymas;
4. Savišvieta priklausomybės ir sveikimo temomis;
5. Palaikomųjų ir psichoterapinių grupių lankymas;
6. Problemos neužmiršimas;
7. Disciplina ir organizuota dienotvarkė;
8. Sportas ir aktyvi fizinė veikla;
9. Sąžiningumas su savimi ir aplinkiniais;
10. Atsisakymas bet kokių psichiką veikiančių medžiagų;
11. Dėkingumo ir nuolankumo ugdymas;
12. Malda ir meditacija;
13. Darbas su savimi įvairiose srityse.

 
Labai svarbu nepamiršti, kad šiuos ir kitus pasirinktus veiksmus bei vertybes derėtų praktikuoti visą gyvenimą, o ne numesti į šalį, po kurio laiko sulaukus pagerėjimo. Žinoma, jeigu norite negrįžti prie vartojimo ir anksčiau išgyventų priklausomybės siaubų. Juk kartą suraugintas agurkas niekada nebebus šviežias, o išmokus važiuoti dviračiu, to nepamirštame ir po 10 metų. Taip ir su priklausomybe nuo cheminės medžiagos ir jos vartojimo: nėra buvusių priklausomųjų; gali būti tik vartojantys, sveikstantys arba mirę. 
​